Fake plastic trees

 Seniai berašiau, taip žinau. Sunku buvo. Reikėjo daug tiltų sudeginti ir daug vėjo malūnų įveikti. Negaliu teigti, kad ir dabar esu visiškai laisva. Na, bent jau ne tokia, kokia norėčiau būti. Jei atvirai, net nebežinau, kokia norėčiau būti.

Anksčiau daug svarstydavau apie tai, ką reikia keisti savo gyvenime, kad tapčiau tokia, kokia turiu būti, arba kitaip tariant, kokia mane nori matyti kiti. Neatsižvelgiant į tai ko aš noriu. Galbūt buvau pernelyg užguita ir nepasitikinti savimi, gaudanti snaiges birželį ir skrajojančią tarp muilo burbulų viduržiemį. Negaliu teigti, kad ir dabar nesu tokia. Iš esmės, tik supratau, kad neprivalau stengtis save pakeisti ypač kol nežinau, kuriuo keliu eiti. Prastas pasirinkimas ir atsakomybės stoka gali tik dar labiau sutraumuoti. 

Minutės skrieja vis greičiau, o aš spėju vis mažiau. Pasiilgstu mozolių ant rankų, tų pačių, kurie atsirado nuo karstymosi po medžius. Ir nuvarytų kelių, kaskart išsitėškus ant asfalto krepšinio aikštelėje. Lygiai kaip guzų kaktoje ar privertų pirštų. Skaudėjo. Taip, skaudėjo. Bet tai bent jau buvo įrodymas, kad nelaidau laiko dulkių veltui. O ką jaučiu dabar? Nebent nudilgintas kojas po ilgų pasivaikščiojimų miške, erkes, kurias turiu su pincetu išsukinėti iš šuns nugaros, popieriaus įbrėžimai ir slegiantis, kartus nuobodulys, beprasmybė. 

Nebereikia sugrįžti, nes kas buvo ir yra vertinga dėl to, kad niekada nebeatsikartos. Ne, nereikia keistis, nes turiu rasti būdą išgyventi ir prisitaikyti tokia kokia esu, neturiu teisės rekonstruoti pasaulio pagal savo poreikius, nes čia ne lego kaladėlės, o tikras, gyvas, pulsuojantis, chaotiškas gyvenimas, tik aš esu chtoniškoje egzistencijos pusėje, tarp stiklinių sienų, už kurių šviečia pasaulis. Bet negaliu… dėl savo kvailų principų ir dar kvailesnio išdidumo, negaliu tiesiog eiti ir mėgautis ankstyvosiomis žemuogėmis. Tai kvaila.. tai taip kvaila. Sakyčiau tragikomiška. Kenti dėl to, kas esi, bet negali to pakeisti, nes tada tu jau nebebūsi tu. Kartais galvoju, kad geriau amžinai sapnuočiau. Bet tie sapnai, kaip ir gyvenimas - nekontroliuojamas dalykas. Vieną akimirką gauni viską, ko nori, o štai kitą, ima realizuotis tavo didžiausi tavo košmarai, nes kuo daugiau gauni, tuo didesnė tavo baimė, tai prarasti, o kuo didesnės tavo baimės, tuo daugiau neigiamos energijos investuojama į tai, kad jos materializuotųsi. 

(via makemestfu)

(via holokaost)

(via imlikewhatever)

Iš gandrų gyvenimo (autorius nežinomas)

Vaikšto gandras po namus, 
Neramus toks, neramus. 
Gavo laišką, oi, grėsmingą, 
Kad biudžetui jis skolingas. 
Prirašyti lapai trys, 
Koks yra piktadarys. 
Verslas jo neregistruotas, 
Nesvarbu, kad Dievo duotas. 
Nešt vaikus jokiais keliais 
Nieks be patento neleis. 
Nepadės nė šventas „blatas“ 
Be kasos būt aparato. 
Reikalavimai pašėlę 
Trauks gandrelį iš šešėlio. 
Kas Kubiliaus sumanyta, 
Tam pritars ir Šimonytė. 
Neberūstaukit, gandrai, 
Nes gyvenat per gerai. 
Juk veltui jums viskas duota –
Lankos, pievos tos žieduotos, 
Visos varlės, visos jūsų. 
Ne prancūzų ir ne rusų. 
Skraidot virš laukų, virš sodų 
Ir nemokat nieko „Sodrai“. 
Jau daugiau nebūsit asai, 
Šelpsit ir ligonių kasą. 
O ką veikėt praeity, 
Išsiaiškins STT. 
Išvynios lig siūlo galo, 
Ką Egipte jus planavot, 
Gal jūs keliate pavojų, 
Nes snapais raudonais mojat. 
Žmonės myli jus, nepeikia, 
Bet žinoti viską reikia. 
Kaip lizdai jūs sukrauti? 
Žagarai tai juk vogti! 
Ir stulpai privatizuoti! 
Gal jus reikia deportuoti?.. 
- - - - - - - - - - - - - - - - - 
Susikrimtęs, neramus, 
Vaikšto gandras po namus, 
Jau nusprendė, ką darys: 
Savo verslą uždarys. 
O vaikai?.. Galbūt nerūstaus, 
Kad ieškosim jų kopūstuos.

Išsiskirti - tai sutikti ką nors naujo. Nes kiekviena pabaiga yra kažko kito pradžia. 

Pasibaigė. Realybė grįžo. O gaila…

Iš esmės, šios rekolekcijos paveikė mane šiek tiek kitaip nei galbūt tikėjausi. Ieškojau būdų kaip nuraminti širdį, iš dalies tai ir gavau, tik kiek kitokiu būdu ir ta ramybė kiek kitokia nei tikėjausi. Nuraminau dalį gilios nežinomybės, kuri mane slėgė net pačiai to nesuprantat, kitą vertus būdama su žmonėmis, kurie savyje turi tiek įkvepiančios stiprybės, šviesos ir meiles, kuria dalinasi su kiekvienu, man atsivėrė tam tikros praeities žaizdos, kurias anksčiau ignoravau ir slėpiau, tam tikros tuštumos ir duobės, į kurias vis smigau ir traukiau aplinkinius. Susitaikyti ir atleisti labai sunku. Sunku džiaugtis, kai tave tempia atgal tas faktas, kad niekas tavęs to taip ir neišmokino. Ir tos skylės sieloj tarsi atskiria tave nuo visų aplinkinių, neleidžia pritapti ir dusina. Tiesiog stebi tuos žmones, sektinus pavyzdžius, tave jaudina     jų sugebėjimas atrasti šviesą net pačioj didžiausioj tamsoje ir… galvoje kyla mintis, kodėl tie žmonės, kurie tavęs visiškai nepažįsta, kurie net nėra niekaip su tavimi susiję, apsupa savo meile ir švelnumu tave, kodėl jie dalinasi savo ramybe ir šviesa su tavimi, esančiu visiškoj bedugnėj ir beprasmybės agonijoj, o tie žmonės, kuriuos be proto myli pats, neduoda nė trupinėlio savo laimės ir dar užpučia tavo kelrodę žvakę, tempiasi tave toliau į tamsą, kol galiausiai pagauni save darant tą patį, niekinant Dievo kūriniją ir verčiau besirenkant tą duobėtą kelią į tirštą ir troškią tamsą. Ir tada pradedi svarstyti, kodėl tau taip ilgai buvo svarbi toji kančia, kad tik tokiu būdu sugebėjai dar jaustis žmogumi, jaustis dar kažkam reikalinga. Tai be proto keistas jausmas, kai aplink turi begalę tave mylinčių žmonių, bet vis tiek jautiesi vienišas ir apleistas, jų meilės nevertas iš esmės todėl, kad nesugebi jiems atsakyti tuo pačiu, neturi savy tos gelmės, to šviesos ir meilės šaltinio, iš kurio rieškučiais semtum laimės trupinius ir lyg aukso dulkes barstytum ant aplinkinių galvų. Ir tada atsiranda tas toks begalinis dėkingumas, kurio nemoki nei išsakyti, nei parodyti, tiesiog prisiekinėji sau, kad nepaisant nieko ginsi šiuos žmones ir neleisi jiems palūžti, atiduosi paskutines jėgas, kad tik jie būtų laimingi, nes tai, ką jie daro dėl tavęs, yra tau kaip šaltinio versmė dykumos klajūnui. 

Ir vėlgi, pradedi svarstyti, ar kadanors rasi savy tiek meilės ir stiprybės, kad būtum toks kaip jie. Iš pagrindų permąsčiau, kodėl esu tokia, kokia esu, ir kas tame gero, o kas blogo, ir kaip parodyti žmonėms, kad juos be galo myliu. Pradėjau svarstyti, kodėl mes matome daugumos žmonių pavidalus kažkokius iškreiptus? Kodėl jų nedrąsumą priimam kaip pasipūtimą, o melancholiją kaip šaltumą ir abejingumą? Kodėl matome tam tikrus ženklus, bet nesuvokiame jų prasmės, nors ji kartais akivaizdi? Kodėl mums taip beviltiškai reikia vienas kito? 

Norėčiau daugybei žmonių pasakyti, kaip dėl jų jaučiuosi, kokie jie man brangūs ir kaip juos myliu. Bet sakiniai nesiriša, mintys kažkokios pernelyg padrikos. Trūksta drąsos, kad pripažinčiau tam tikrus dalykus. Kitą vertus, baisu, kad kai kurie žmonės   dėl mano silpnumo ir nedrąsumo, tikriausiai mano, kad apskritai juos jau pamiršau arba man jie nerūpi. Man labai sunku žiūrėti jiems į akis, nes tai, ką matau, kaskart atveria many tą tuštumą, tas žaizdas, kurios byloja man, ko negaliu jiems suteikti. Tačiau slapstytis nuo savęs ir nuo jų negaliu. Privalau rasti būdą, toms sielos duobėms užpilti, tegu liks randai, kurie karst nuo karto suskaus, bet bent jau ne kruvinos žaizdos, kurios kaskart pradrėskus darosi vis baisesnės ir vis labiau skauda.  TEK’as davė daug peno apmąstymams, viduje viską sujaukė, bet tikriausiai to ir reikėjo, kad pradėčiau dėliotis teisingus prioritetus ir sudėliočiau viską savo gyvenime į vietas, į reikiamus stalčiukus.